Esu pedagogė iš Klaipėdos ir norėčiau pasidalinti savo patirtimi apie mokinių užklasinę veiklą. Pastebėjau, kad darosi vis sudėtingiau sudominti vaikus ir bendru sutarimu rasti užsiėmimą, kuris būtų ir naudingas, ir smagus.
Taip nutiko ir šį kartą. Su dabartiniais ketvirtokais esame aplankę daug muziejų bei kitų lankytinų vietų, o šiuo metu norėjosi nevažiuoti į kitą Lietuvos kraštą.
Pripažinkime, ilgos kelionės autobusu su pradinukais atima ne tik daug laiko, bet ir jėgų tiek mokytojoms, tiek patiems vaikams.
Visai atsitiktinai su kolege mokytojų kambaryje prakalbome apie Palangą. Ir jūra, ir Gintaro muziejus, tačiau daugiau – nieko. Vis dėl to, kolegė prisiminė socialinėje erdvėje mačiusi edukacinės programos mokiniams pasiūlymą, bet neprisiminė nei pavadinimo, nei tikslios vietos.
Nustebau, tačiau šiek tiek panaršiusi internete iš tikrųjų radau programą mokiniams iliuzijų name „Eureka“ Palangoje. Rezervacija įvyko labai sklandžiai, buvo pažadėta, kad mokiniai pasisems ir žinių, ir turės galimybę pasilinksminti iliuzijų name. Negana to, ir kaina labai „nesikandžiojo“.
Taigi, numatytą dieną įlipome į mokyklinį autobusą ir pajudėjome kurorto link. Vos pusvalandis ir išlipome prie garsiosios J. Basanavičiaus gatvės. Kadangi buvo niūri kovo pradžios darbo diena, netrikdė nei plyšaujanti muzika, nei minios poilsiautojų.
Visiška ramybė ir, žinoma, mano klasės šurmulys. „Eureką“ atradome nesunkiai. Tiesa, aš gal ir būčiau nepastebėjusi, tačiau vaikai iškart ėmė rodyti pirštais į natūralaus dydžio judantį ir riaumojantį dinozaurą. Šiek tiek užtrukome, kol visi spėjo papozuoti šalia.
Galų gale sugūžėjome į iliuzijų namą, kur mus pasitiko dvi draugiškos darbuotojos. Nusivilkome striukes ir nusileidome laiptais žemyn, kur išvydome šviesią interaktyvią salę ir edukacinę klasę.
Pamačiusi chemines medžiagas ir kitas specialias priemones, sunerimau, kad vaikai daug ko nesupras, visgi esame tik ketvirtokai. Laimei, mane patikino, kad eksperimentai skirti įvairioms amžiaus kategorijoms ir bus pateikiami suprantamai.
Taip ir buvo. Vaikai net išsižioję stebėjo, kaip pūtėsi prie butelio pritvirtintas balionas, sprogo garso bomba ar veržėsi ugnikalnis. Man net teko atsakomybė mūsų mokslininkei padegti rankas!
Buvo ir juoko, ir pašmaikštavimų, ir nemažai klausimų, o edukacijos kulminacija – dramblio dantų pasta – sukėlė tikrą audrą. Pusvalandis prabėgo lyg akimirka, o patenkinti mokiniai patraukė tyrinėti iliuzijų namo.
Interaktyvi salė privertė pasukti galvas ties loginiais uždaviniais, leido išbandyti drąsą ant vinių lovos ar patikrinti balso stiprumą garso matuoklyje.
Ketvirtokai susipažino ir su pagrindiniais fizikos dėsniais, kurie pasirodė ne tokie jau neįkandami.
O štai kituose aukštuose vaikai juokėsi žiūrėdami į kreivus veidrodžius ir darydamiesi smagias nuotraukas, o patekę į Velnio tunelį visai pašėlo. Žodžiu, teko paplušėti norint mokinius išvesti iš iliuzijų namo.
Buvo malonu, jog darbuotojos nuoširdžiai domėjosi, ar „Eurekoje“ praleistas laikas buvo prasmingas, klausė, kokiais būdais būtų galima dar labiau pakelti paslaugų kokybės lygį.
Galiausiai, kupini emocijų, patraukėme link Palangos tilto.
Nors patys gyvename uostamiestyje, jūra nėra aplankoma taip dažnai kaip norėtųsi. Vaikai taip pat norėjo nusipirkti tradicinių Palangos vafliukų, deja, nedirbo nei vienas prekybininkas. Tad pasigrožėję jūra, šiek tiek sušalę, bet laimingi, grįžome į autobusą.
Smagu, kad kaimynė Palanga pagaliau gali pasiūlyti kažką smagaus mokiniams, nors vis dar laukiame, kad sezoniškumas šiame miestelyje nebūtų toks ryškus.
Dabar kyla klausimas: o ką nuveikti su mokiniais kitą kartą?